Dar prieš penketą metų nesunku buvo darbuotoją suvilioti didesniu atlygiu ar geresnėmis darbo sąlygomis. Laikas nuo laiko pasigirsdavo apie blogą situaciją kokioje nors įmonėje: didelis nepasitenkinimas, darbuotojų kaita. Tokių įmonių darbuotojus greitai pasiekdavo konkurentų ar talentų medžiotojų darbo pasiūlymai.

Turbūt visi atsimename ir Covid 19 sukeltą pasaulinę darbuotojų trūkumo, o tuo pačiu ir paieškos, karštligę – kai išsijuosę vieni iš kitų viliodavome specialistus. Šiuo laiku, norėdamos stabdyti darbuotojų nutekėjimą ir pritraukti naujus, stiprinti organizacijos kultūrą, daugelis įmonių įdarbino papildomus atrankų specialistus, žmogiškųjų išteklių vadovus. Tokie veiksmai, žinoma, prisidėjo prie įmonių brandos, pozityvios vidinės darbo atmosferos stiprinimo. Be to, įmonėms kovojant dėl darbuotojų pritraukimo, atlyginimai augo kaip ant mielių – per penketą metų vidutinis darbo užmokestis padidėjo net 50 procentų.

Tačiau karo Ukrainoje sukelta krizė ilgam pakeitė situaciją. Išaugus skolinimosi, energijos išteklių kaštams toks spartus įmonių augimas sustojo, kiek aprimo ir samda. Nusistovėjo pusiausvyra tarp darbdavių ir darbuotojų derybinių galių. Paskutiniais metais girdime ir apie masinį darbuotojų atleidimą iš solidžių ir puikią reputaciją turinčių darbdavių. Specialistai supranta, kad kartais geriau kiek mažesnis, bet stabilus atlygis ir socialinės garantijos.

Darbuotojai taip pat pakeitė požiūrį į karjerą. Viena vertus, daugelio atlyginimui išaugus, jis ėmė tenkinti svarbiausius žmonių poreikius. Kai atlyginimas darbuotojų akyse tampa konkurencingas, normalus ir teisingas, jo kaip motyvacinės priemonės reikšmė sumenksta, ima viršų įdomus darbas, vadovavimo kokybė, pozityvi atmosfera, šaunūs kolegos. Kita vertus, karas priminė apie gyvenimo laikinumą, svarbiausia tapo ne karjeros kaip kopimo kopėčiomis vaizdinys, o prasmingas darbas, darbo ir gyvenimo balansas, santykiai ir laikas su artimaisiais.

Visa tai atsispindi ir atrankose. Kandidatai noriai eina į pokalbį, išklauso galimybes, tačiau apsvarstę nusprendžia likti dabartinėje įmonėje. Keliais blizgučiais specialisto nebesuviliosi. Atlygis ir pareigos, darbdavio organizacijos svoris turi būti reikšmingai didesnis tam, kad darbuotojas nuspręstų svarstyti pasiūlymą. Tačiau ir čia yra reikšmingas „bet“. Daugelis patyrusių Lietuvos specialistų susikūrė gerovę – namus, buitį, turi pinigų kelionėms. Visi supranta, kad daugiau pinigų lems ir daugiau darbo, atsakomybės ir įtampos, o tai reiškia mažiau poilsio, gyvenimo kokybės ir ramybės. Darbdaviai stebisi, kaip darbuotojai atsisako finansiškai solidžių darbo pasiūlymų, kai dar prieš penketą ar dešimtį metų pinigais galima buvo nupirkti bet ką. Taip yra dėl to, kad Lietuva tapo išsivysčiusia valstybe, žmonės gyvena pakankamai gerai, jaučia savo vertę, brangina gyvenimą, ramiau ir atidžiau renkasi kitą darbo stotelę. Net ne stotelę, stotį – kuri ilgam taps jų gyvenimo būdu.