Įtampa, kylanti viešojo kalbėjimo situacijose – pagrindinė individualių konsultacijų ir mokymų tema. Apimti streso ir negatyvių minčių, dažnas savo retorikos žinias ir gebėjimus tiesiog pamirštame. Tačiau scenos, viešojo kalbėjimo baimę suformavo patirtis, su ja negimėme. Būdami sąmoningi, įtampą galime įveikti, o kai kurie būdai išties kūrybiški.

1) Įsivertinkite, kokius viešojo kalbėjimo įgūdžius jau turite šiandien. Kaip paprastai šis patarimais beskambėtų, ne kiekvienas skiriame laiko išsigryninti, kuriose viešojo kalbėjimo srityse jaučiamės stiprūs, o kur dar reikėtų patobulėti. Atlikdami šį pratimą apgalvokite, kiek stiprūs jaučiatės kiekvienoje viešojo kalbėjimo srityje, ir įsivertinkite balu nuo 1 iki 10:

• Pasiruošimas – gebėjimas tinkamai pasiruošti kalbai;
• Dėmesingumas – gebėjimas susitelkti į temą, nepamesti pasakojimo linijos;
• Kūno kalba – gebėjimas sąmoningai valdyti judesius, išraiškas, manieras;
• Auditorija – gebėjimas užmegzti ryšį su auditorija, išlaikyti klausytojų dėmesį;
• Istorija – gebėjimas vystyti įtraukiantį, klausytojų dėmesį patraukiantį pasakojimą;
• Improvizacija – gebėjimas „išsisukti“ netikėtose situacijose;
• Įtampos valdymas – gebėjimas nusiraminti streso akivaizdoje;
• Pasitikėjimas – bendras pasitikėjimas savo gebėjimais kalbėti viešai.

Štai, susipažinote ne tik su savo stiprybėmis, bet turite ir tobulintinų sričių, į kurias verta susitelkti, sąrašą.

2) Pažinkite temą, kuria kalbėsite. Temos išmanymas – pusė darbo, lemiančio pristatymo sėkmę. Gerai išmanydami temą savimi pasitikėsite labiau, tada bus paprasčiau nušlifuoti techninius aspektus: koreguoti kūno kalbą, dikciją, kvėpavimą ar tobulinti kitus viešojo kalbėjimo įgūdžius. Nerimas, kurį temos neišmanymas tik pagilina, kokybės kalbai nepridės, tad šiam žingsniui verta skirti pakankamai dėmesio.

3) Praktikuokitės. Įtampa, stresas, baimė būti vertinamiems – pažįstami daugeliui, tačiau visos šios baimės įveikiamos įgūdžius lavinant. Nuolat atliekami pratimai, kuriais mokomasi prisistatyti, kalbėti garsiai ir aiškiai artikuliuoti, palaikyti akių kontaktą, įkvepia drąsos ir pasitikėjimo savimi. Čia gali praversti ir viešojo kalbėjimo mokymai ar konsultacijos, kuriose lavinamas gebėjimas įsiklausyti į save, pažinti savo viešojo kalbėjimo įgūdžius, susitelkiant būtent į tai, kas viešajame kalbėjime svarbiausia.

4) Atraskite tinkamą formą. Pasitaiko situacijų, kai baimę, nerimą ir stresą galima sėkmingai išnaudoti kaip instrumentą. Tam tikros kalbos formos ar sąmoningai pasirinktas vaidmuo gali padėti jaudulį „įdarbinti“, taip su juo susidraugaujant. Įsivaizduokite, kad pristatote gyvybes gelbėjantį produktą medikų bendruomenei. Čia jūsų susirūpinimas ir jaudulys gali pasitarnauti ištransliuojant rūpestį žmonėmis, jų gerove. Nemėgindami jaudulio slėpti, o tikslingai jį  „įdarbindami“ atsipalaiduosite; būdami savimi, nuoširdžiai jaudindamiesi, ne tik sukursite tvirtesnį ryšį su auditorija, bet ir nusiraminsite.

5) Venkite daugžodžiavimo. Pratimas linkusiems išsiplėsti – kalbėkite labai trumpais sakiniais, sudarytais iš 4–6 žodžių. Sakinys privalo turėti labai aiškią pradžią ir pabaigą, svarbu išlaikyti pauzes. Kalbėjimas trumpai ir aiškiai kuria įspūdį, kad prieš klausytoją konkretus, racionalus, patikimas žmogus, kuris mažai kalba, bet daug daro. Taip pat ramus kalbėjimo tempas padės atslūgti įtampai.

Dar jokiam kalbėtojui be žinių ir praktikos nenusišypsojo sėkmė. Svarbu pradėti nuo mažų žingsnelių, skiriant dėmesio kasdieniam tobulėjimui. Kartais visiškai pakanka literatūros, iš kurios galima mokytis savarankiškai, ar aplinkinių žmonių, kurie gali suteikti konstruktyvų grįžtamąjį ryšį. O tais atvejais, kai reikia profesionalaus patarimo ar palaikymo, į pagalbą atkeliauja konsultantai, viešojo kalbėjimo ekspertai. Šių profesionalų užduotis – atpažinti, kas klientui sekasi sunkiausiai, ir atrasti tam tikrą formą ar būdą, kaip trūkstamus įgūdžius lavinti.