Bet kokia organizacija, verslo ar visuomeninė, išgyvena kelis esminius etapus: pradžios (startuolio), augimo, brandos ir atsinaujinimo arba žlugimo. Jei valstybė, verslo įmonė negeba atsinaujinti, ji nyksta. Žlugdavo ir imperijos iš esmės dėl tų pačių, dėsningų aplinkybių. Nors nebūna tik vienos priežasties, lemiančios organizacijos klestėjimą arba griūtį, istorijos pamokos vertos atidaus žvilgsnio.

1. Smukusios moralinės vertybės

Galvoti apie vertybes mums dažniausiai nepatinka (nors kalbėti apie jas – populiaru), visgi be vertybinio pamato net ir stiprios, konkurencinį pranašumą turinčios imperijos (pvz., nepaprasta ištverme ir galios santykiu paremta Mongolų imperija) negali nei tvariai plėstis, nei išlikti.

Organizacija, kuri nepuoselėja moralaus elgesio, pasmerkta interesų konfliktų liūnui. Interesų konfliktas – situacija, kai žinome, koks yra teisingas, moralus pasirinkimas, tačiau renkamės gundantį neetišką sprendimą. Apgauname darbuotojus, klientus, kolegas. Suprantama, toks sukčiavimas, kitų klaidinimas negali trukti ilgai, sukelia įmonei skausmingas pasekmes.

2. Apolitiškumas, pilietiško elgesio stoka

Vadyboje taip pat yra terminas – pilietiškas elgesys organizacijoje (PEO). Tai rūpestis jos likimu ir iniciatyva. Priešinga jam – abejingumas savo valstybės, kompanijos likimui. Nesunku nuspėti, jei PEO  žemas, gero nelauk. Ir valstybes, ir organizacijas savo darbu, veiksmu kuria žmonės.

Pilietiškas elgesys apima pagarbą savo valstybei (organizacijai), jos gyventojams, lojalumą, atsparumą iššūkiams (socialiniams, psichologiniams, fiziniams), įsitraukimą ir tuo pačiu iniciatyvą. Kaip skatinti tokį elgesį, ko gero, receptų nėra. Svarbiausia – lyderystė pavyzdžiu. Didžiausią įtaką turintys žmonės – tėvai, mokytojai, vadovai, lyderiai, opinijos lyderiai – savo elgesiu turėtų skleisti pilietiško elgesio idėją ir pavyzdį.

3. Silpna lyderystė

Ko gero, tai viena svarbiausių imperijų žlugimo priežasčių, masinanti konkurentus ir kariaujančias valstybes naudotis proga atsiriekti rinkos ar teritorijos. Dėl nusilpusių lyderių krito Ispanijos, Rusijos, Romos imperijos.

Nors Sovietų Sąjunga nėra laikoma imperija, visgi ideologiškai ji artima Rusijos imperijai. SSRS taip pat dominavo pseudo lyderystė, grįsta korupcija ir melu.

XIII-XIV amžiuje Mongolų imperija savo teritorija buvo didžiausia imperija, egzistavusi pasaulyje. Vėliau nesugebėjus perduoti lyderystės iš rankų į rankas, imperija fragmentavosi ir suskilo.

Nesvarbu, ar organizacijoje dominuoja labiau vertikali lyderystė (vadovas – charizmatiškas, transformuojantis), ar labiau horizontali (vadovas dalijasi lyderyste ir kurią partnerišką ryšį), abiem atvejais lyderis – asmuo, į kurį lygiuojasi kiti, kuris formuoja organizacijos kultūrą. Minkštas, bailus lyderis dažniausiai reiškia ir silpstančią bei pasimetusią organizaciją.

4. Apleistas švietimas

Jei valstybė ar organizacija neinvestuoja į žmonių ugdymą, ji pralaimi konkurencinėje kovoje. Tai rodo itin agrariškos ir visiškai švietimą apleidusios Otomanų imperijos pavyzdys, tas pats būdinga ir Mongolų imperijai. Šalies gyventojų ar darbuotojų ugdymas – ne prabanga, tai būtinybė.

5. Pernelyg sparti plėtra

Viena pagrindinių Ispanijos, Otomanų, Romos imperijų griūties priežasčių – kovos nutolusiuose regionuose. Pagrindinės tautos gyventojai labiausiai suinteresuoti imperijos sienų išlaikymu, ant jų pečių krinta didžiausia našta. Tai būdinga ir verslo organizacijoms, kurių ambicijos didesnės už pajėgumus. Motininė bendrovei tenka milžiniškas krūvis, ji nespėja aprūpinti resursais nutolusių padalinių. Įmonę gali ištikti biurokratinė amnezija (kai kitų šalių darbuotojai išeina išsinešdami patirtį), kyla nepasitenkinimas dėl krūvio, nuovargis motininėje būstinėje.

6. Resursų švaistymas

Imperijų išgyvenimui reikšmę turėjo ir klausimas, kam valdžios elitas skiria pajamų perteklių, kiek rūpinamasi sienų apsauga, teismais ir teisingumu, švietimu ir kultūra. Dėl per didelio, paiko švaistymo, o vėliau nepagrįstai didelių mokesčių gyventojams žlugo Persų, Romos imperijos.

Kokia yra organizacijos strategijos esmė? Nukreipti resursus (laiką, finansus, energiją) ten, kur jie duos didžiausią naudą, sukurs konkurencinį pranašumą. Apie tai turėtų svarstyti ne tik įmonių, bet ir valstybės vadovai.

Taigi istorijos pamokos mums sako, kad stiprios moralinės vertybės, švietimas ir ugdymas, lyderystė turėtų būti kiekvienos valstybės ir organizacijos pamatas.