Koučingas – konkretus, moksliškai ir metodologiškai apibrėžtas žmonių konsultavimo metodas, priklausantis procesinio konsultavimo metodų grupei. Procesinis – tai ryšio ir santykio su klientu sukūrimu paremtas konsultavimas. Tokiame ryšyje klientas gali saugiai svarstyti savo gyvenimo pasirinkimus, įvykius, siekius ir daryti jiems įtaką. Autentiškoje bendro darbo kelionėje koučeris neteikia patarimų, o klausimais veda klientą į tikslą ir norimą pokytį. Taigi, koučingo metodu siekiama padėti žmogui pasikeisti taip, kaip jis nori (vidinis pokytis / tikslas), ar padėti jam eiti ta kryptimi, kurią jis renkasi (išorinis kliento pokytis / tikslas).

Jau daugelį metų mokydama koučingo, jį praktikuodama asmeniniame ir profesiniame gyvenime, suprantu, kad koučingo esmė – padėti žmogui būti savo gyvenimo autoriumi. Autorius prisiima atsakomybę, kelia sau tikslus, esant reikalui, ieško išeičių. Priešinga autorystei – būti auka. Ši gaili savęs, kaltina aplinkybes ar kitus žmones dėl susiklosčiusios situacijos. Aukai būdinga galvoti, kad ji neturi pasirinkimo. Tačiau pasirinkimas visuomet yra. Koučeris padeda pamatyti galimybes, vedančias iš situacijos, kurioje klientas yra įstrigęs, pasirinkti tinkamiausią kelią ir juo žingsniuojant pasiekti trokštamą rezultatą.

Profesionalus koučeris sesijos metu dirba su kliento atsineštu turiniu ir vidiniais resursais: patirtimi, mintimis, jausmais, emocijomis, motyvacija ir nebruka į sesiją savo turinio – asmeninių įžvalgų, patirties, patarimų, motyvacijos. Koučeris būna visiškai susikoncentravęs į kliento pasaulį.

Pagrindinis koučingo įrankis – klausimas. Užduodamas klausimus koučeris padeda klientui pačiam rasti atsakymus. Tai turi nepaprastai didelį teigiamą poveikį klientui: skatinamas kliento mąstymas, klientas auga kaip asmenybė, didėja jo pasitikėjimas savimi, klientas kuria autentišką patirtį, mokosi. Tokiame partneriškame santykyje puoselėjama pagarba, pasitikėjimas ir priėmimas. Klausimų kėlimas – anaiptol ne vienintelis koučingo įgūdis. Koučeris taip pat aktyviai klauso, veda klientą į pergalę, esant reikalui, keičia kliento būseną, įsiterpia, grąžina prie klausimo, suteikia aiškumo. Mano požiūriu, svarbiausias koučingo įgūdis – gebėjimas kurti ryšį. Tampriame ryšyje klientas gali atsipalaiduoti, jaučiasi saugiai, yra priimamas, o ne vertinamas. Tokiame ryšyje atsipalaiduoja abu sesijos dalyviai – dirbdama ir rimtai, su ugnele, ir pašmaikštaujama, pajuokaujama.

Kaip žmonių konsultavimo metodas koučingas yra apipintas įvairiais mitais. Lietuvoje vis dar gajūs keli mitai apie koučingą. Juos ir aptarkime.

• Koučeriu tampama baigus vos kelių dienų mokymus. Netiesa. ICC, ICF ir kitos koučingo narius vienijančios organizacijos koučingo mokymų veiklą ir trenerių darbą kruopščiai prižiūri. ICC koučingo mokymų programa trunka 176 valandas iki kvalifikavimosi tarptautiniam koučerio sertifikatui. Paprastai mokymų dalyviai sertifikuojasi per 6 mėnesius nuo koučingo mokymų pabaigos. Tačiau gavus sertifikatą darbas nesibaigia. Profesionalus koučeris tęsia mokymosi kelią toliau: dalyvauja antro lygmens (specializacijos) koučingo mokymuose, stiprina kvalifikaciją praktiniuose seminaruose. Neįmanoma būti profesionaliu koučeriu nuolat nesimokant ir nepraktikuojant koučingo. Koučingas tampa gyvenimo būdu.
• Koučingas – tai patarimų menas. Netiesa. Koučeris klientui nei teikia patarimus, nei užduoda klausimus patarimų forma („ar išbandei … ?“, „o ką jei, pasielgtum taip…?“). Koučeris užduoda klientui atvirus klausimus ir padeda klientui pačiam rasti atsakymus. Vadovų (executive) koučeris yra aktyvesnis atspindėdamas kliento situacijas, teikdamas grįžtamąjį ryšį klientui, nes paprastai vadovai stokoja tiesaus grįžtamojo ryšio – darbuotojai ir kolegos yra linkę sakyti vadovui tai, ką šis nori girdėti. Tačiau net ir vadovų koučinge koučeris, būdamas vadovavimo ir lyderystės ekspertas, neteikia savo klientui patarimų ir ekspertinių įžvalgų.
• Koučeriu gali būti kiekvienas. Ir taip, ir ne. Kaip kompetencija, koučingas geriausiai dera prie jau esamos profesijos: vadybos, teisės, finansų, žmogiškųjų išteklių valdymo ir kt. Tuomet koučingo įgūdis turi plotmę, kurioje gali būti tiesiogiai naudojamas. Klientams imponuoja koučerio pasiekimai. Svarbu, kad koučeris būtų kongruentiškas: tai yra, jo gyvenimo būdas turi atitikti pasirinktą koučingo profesiją (koučingas yra įtrauktas į ES profesijų sąrašą) ir tai, ko siekia klientas. Ar gali išgveręs, nevalingas, tingus koučeris padėti klientui struktūruoti darbo dieną, siekti tikslų? Tai būtų ir neetiška, ir nekongruentiška, ir neprofesionalu. Norint tapti profesionaliu koučeriu, būtina motyvacija ir valia – nuosekliai ir nuolat mokantis žengti pasirinktu keliu.
• Koučeris – tai gyvenimo guru ir įkvėpėjas. Netiesa. Nors koučeris kliento akyse dažnai yra autoritetas, koučerio ir kliento ryšys nėra vertikalus kaip mokytojo ir mokinio ar įkvėpėjo ir įkvėpimo ieškančiojo. Pastaruosiuose pavyzdžiuose atsakomybę už mokinį ar silpnesnįjį prisiima specialistas. Toks santykis tik didins kliento priklausomybę nuo konsultanto. Koučeris ir klientas dirba partneriškai, ranka rankon. Koučeris privalo išlaikyti klientą suaugusiojo vaidmenyje, skatinti prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir sprendimus. Koučeris nėra įkvėpėjas, koučingo sesijos centre ir sesijos žvaigždė yra klientas.
• Koučingas – tai ezoterika. Netiesa. Koučingas – moksliškai ir metodiškai apibrėžtas įrankis. Stebuklas gimsta iš to, kad žmogus pagaliau imasi veiksmų. Ne paslaptis, kad dalykai padaromi „darymo būdu“. Koučeris padeda klientui prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Kai žmogus imasi autorystės, pradeda žengti tikslo link, įvyksta progresas. Štai toks yra koučingo stebuklas. Jį įgyvendina pats klientas.